Mokytoja(s) turi suprasti, kad ugdymo(si) proceso sėkmė priklauso ne tik nuo vaiko gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo ugdymosi procesą, bet ir nuo pedagogo gebėjimo prisiimti atsakomybę už ugdymo procesą ir ypač jo planavimą.

Pedagogas šios atsakomybės negali permesti tėvams ir juo labiau vaikui. Dėl to mokytojas turi nuolat tobulėti, lengvai prisitaikyti prie konkretaus laikmečio ir individualių vaikų poreikių. Jis, kaip niekas kitas, turi geriausiai jausti ir suprasti kontekstą, į jį įsigilinti. Kiekvieno vaiko kontekstas daugialypis: tai socioekonominis, kultūrinis, biologinis, edukacinis, šeimos tarpusavio santykių kontekstas ir kt. Tik įsigilinęs į šį daugialypį, glaudžiai su ugdymo(si) procesu susijusį kontekstą, mokytoja(s) galės prisiimti už vaiką atsakomybės dalį ir sėkmingai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Planuojama pasitelkiant darbo įvairiose grupėse metodus. Atsižvelgiant į ugdymo turinį ir moksleivių poreikius, planuojamos individualios veiklos, darbas mažose grupėse ir su visa klase. Mokytoja(s) planuoja klausimus, į kuriuos jis su klase ieškos atsakymų, ieško būdų, kaip sužinoti, ką mokiniai jau žino / geba, o ko reikės pasiekti, apgalvoja kiekvieną veiklą, savaitės eksperimentą, planšetės aplikaciją ar skaitomą knygą. Kodėl? Nes kai nežinai, kur eini, nesvarbu, kuriuo keliu eiti.

Planuoja visi su vaiku dirbantys mokytojai, kad būtų atsižvelgiama į sociokultūrinį, biologinį, emocinį, edukacinį vaiko ir grupės kontekstą. Sėkmingas planas atspindi konkrečios vaikų grupės poreikius, tad net tos pačios temos planas kiekvienoje klasėje gali gerokai skirtis. Mokytoja(s) supranta, kad konkrečioje klasėje vieno smulkesnio aspekto aiškinimasis gali tapti gija, akcentuojama visos temos metu, o kitoje klasėje, dirbančioje pagal kontekstinio ugdymo programą, bus pasirinktas kitas tos pačios temos aspektas.

Kontekstinis planas atsižvelgia į grupės poreikius, tad negali būti vieno rekomenduojamo plano, nes vaikų gebėjimai neriboti. Kontekstinio ugdymo sistemoje planas sudaromas ne siekiant išeiti programą ir/arba gauti gerą pažymį, o norint, kad vaikas nuolat tobulėtų ir pranoktų save.

Kai viskas kruopščiai suplanuota, reikia įsisąmoninti, kad plano lankstumas, gebėjimas jį pritaikyti konkrečiai vaikų grupei konkrečią dieną ir net atsisakyti tam tikrų jo dalių, jei matome, kad to reikalauja ugdymo(si) procesas, yra gyvybiškai būtinas.

Dažnai pedagogai ir tėvai būna nelankstūs, laikosi įsikibę savo planų, nepritaiko jų, neatsižvelgia į vaikų poreikius konkrečią dieną, neskiria laiko laisvam žaidimui ar per daug kišasi į žaidimo procesą. Būtina planuoti atsižvelgiant į vaiko aplinkos kontekstą ir užtikrinti, kad ugdymo(si) proceso centre liktų vaikas, o ne programos įgyvendinimas.

Diferenciacija yra vienas kertinių kontekstinio ugdymo sistemos principų, tai kasdien vykstančio ugdymo(si) proceso dalis. Diferenciacija – ugdymo metodas, skirtas moksleivių grupėms ir ugdymo(si) proceso pritaikymas atsižvelgiant į klasėje esančių vaikų poreikius.

Diferenciavimo šerdis – lanksčios grupės ir tinkamai paruoštas veiklų planas. Tarkim, visi vaikai perskaito tą patį knygos skyrių, tik viena grupė rašo atpasakojimą, kita paruošia projektą / pristatymą, o trečia iliustruoja.

Diferenciacija būtina, nes vaikai turi skirtingus poreikius, kitokia jų namų aplinka, nevienodi interesai ir gebėjimai. Šie skirtumai daro didelę įtaką ugdymo(si) procesui, ir tai ignoruoti XXI a., kai technologijos leidžia įvairiai planuoti veiklas, būtų neetiška.

Kartais diferenciavimo dalimi tampa ugdymo individualizavimas, kai susitelkiama į individualius arba specialiuosius mokinio poreikius, kai pedagogas dar glaudžiau bendrauja ir bendradarbiauja su tėvais ir kitais su vaiku dirbančiais specialistais.

Kontekstinio ugdymo sistemoje vadovaujamės inkliuzijos principu, o specialiųjų poreikių vaikai vertinami kaip neatskiriama sistemos dalis.

Apskritai visus sistemos dalyvius vertiname per jų kontekstų prizmę ir suprantame, kad kiekvienas turi specialiųjų poreikių – tik vienus įgyvendinti yra lengviau, kitus – sunkiau, kai reikia daugiau profesionalų, laiko ir pastangų, svarbiausia, kad visi dalyviai būtų visaverčiai.

Puikus konteksto išmanymas leidžia sėkmingai taikyti diferenciacijos metodą.

Kiekvienas mokytojas atsakingas, kad būtų kuo mažesnis atotrūkis tarp skirtingos aplinkos ir gebėjimų vaikų. Kiekvieno pasiekimai koreliuoja su tiesioginiais ir netiesioginiais mokytojų komentarais ir užuominomis apie vaiko vertę, intelektą, gebėjimus. Kita vertus, sistema remiasi Rosenthalio-Jacobsono tyrimu (1968 ir 1992), kad aukšti lūkesčiai, ypač ankstyvajame amžiuje, lemia geresnius rezultatus.

Jei mokytojas, tėvai ir pats vaikas tikisi vidutinių rezultatų, tokių ir pasiekia. Dirbame su bendruomene, skatinančia aukštus vaiko rezultatus. Tai nereiškia, kad visi vaikai skaitys ketverių, o rašys be klaidų šešerių. Aukščiausias rezultatas – kai vaikas įdeda maksimaliai pastangų, kad jo pasiekimai būtų aukščiausi lyginant ne su kitais vaikais, o tik su juo pačiu. Kalbame ne tik apie akademinius rezultatus, bet ir apie socialinę atsakomybę, elgesį, sąmoningumą ir visa tai, ką nusprendžia matuoti ugdymo įstaiga.

Kontekstinio ugdymo sistemoje ugdomi vaikai supranta, kad aukštų rezultatų gali pasiekti visi, kurie nori ir yra pasiryžę daug dirbti.

Kontekstinio ugdymo sistema paveiki tik glaudžiai bendradarbiaujant visiems ugdymo(si) proceso dalyviams: pedagogams, tėvams ir vaikams.

Lygiai taip, kaip pedagogas turi suprasti vaiko kontekstą, tėvai privalo suvokti klasės, mokyklos ir pedagogo kontekstą, kad jų lūkesčiai būtų pamatuoti, o santykis autentiškas. Kontekstinio ugdymo sistemoje negali būti „mes“ ir „jie“, yra tik „mes“. Siekiant, kad ugdymo programa būtų sėkmingai įgyvendinama, būtinas tarpusavio pasitikėjimas ir tikėjimas kontekstinio ugdymo programa ir jos principais.

Kontekstinio ugdymo sistema neįsivaizduojama be laisvo žaidimo – tai socialinės kompetencijos ir emocinės brandos pagrindas, nuo kurio priklauso vaiko sėkmė ne tik ugdymo įstaigoje, bet ir gyvenime.

Dar 1962 m. J. Piagetas įvardijo, kad įsivaizduojamieji žaidimai padeda įveikti baimes, leidžia vaizduoti tai, kas realiame gyvenime būtų neįmanoma, moko reguliuoti emocijų raišką, žaidimu padeda išvengti netinkamo elgesio pasekmių.

Įsivaizduojamasis žaidimas taip pat leidžia vaikams garsiai kalbėti apie malonias ir nejaukias situacijas, ko galbūt vaikai nedarytų ne žaidimo metu.

Dažnai žaidimas asocijuojasi su ikimokyklinio amžiaus vaikais, daug kas pritaria, kad jiems ši veikla būtina, bet ilgametė praktika leidžia teigti, kad ir vyresni vaikai, turintys laiko laisvam žaidimui, realistiškiau vertina save, geriau valdo emocijas, jų adekvatesnė savivertė. Kadangi vaikai realistiškai save vertina, jie pradeda suprasti ir tikėti, kad pasistengus sunkumai įveikiami, o savivertė nepriklauso nuo vienos sėkmės ar nesėkmės.

Moksliniais tyrimais įrodyta (Johnson, Christie, ir kt., 1999; Singer & Singer, 1998; Spodek & Saracho, 1998), kad kūrybiškumas ir žaidimas glaudžiai susiję, nes abiejuose procesuose būtinas gebėjimas naudoti simbolius.

Tad žaidimas ne tik moko spręsti problemas (o tai vienas svarbiausių XXI a. gebėjimų!), bet ir ugdo kūrybiškumą, vaikai geriau mokosi.

Laisvas žaidimas ir jo sukuriama aplinka kontekstinio ugdymo sistemoje yra kasdieniai palydovai: ikimokyklinio amžiaus vaikai per dieną ugdymo įstaigoje turėtų žaisti bent 4 val., iš kurių 1 val. praleisti lauke, o pradinėje mokykloje iki trečios klasės ugdymas vyksta per žaidimą. Nuo trečios klasės žaidimas integruojamas į veiklas, o žaidybiniai elementai lydi ugdytinį viso proceso metu.

Kontekstinio ugdymo sistemos tikslas – transformuoti požiūrį į ugdymo(si) procesą atsižvelgiant į naujausius mokslinius tyrimus ir grindžiant juos empirine mūsų patirtimi.

Žaidimas kontekstinio ugdymo(si) procese leidžia vaikams būti atviriems naujoms patirtims, nebijoti pokyčių ir kūrybiškai spręsti iškilusius iššūkius.

Pasaulyje, kuriame ugdymo turinys nuolat kinta, gebėjimas rasti reikiamą turinį, jį pritaikyti ir panaudoti itin svarbus, o žaidimas būtent tai ugdo.

Ar mūsų vaikai šiandien pasiruošę susidoroti su globalaus pasaulio iššūkiais? Technologijų susietame, nuolat besikeičiančiame pasaulyje vertybinis ugdymas užtikrina stabilumą, tęstinumą ir tvarumą. Charakterio ugdymas yra gerų įpročių, kurie remiasi pamatinėmis vertybėmis, formavimas – pedagogui privalu savo ugdytiniams būti vertybiniu pavyzdžiu. Norime ugdyti pagarbą? Turime būti pagarbūs. Norime ugdyti pilietiškumą? Patys privalome būti pilietiškumo pavyzdžiu. Siekiate ugdyti toleranciją? Turime būti tolerantiški.

Kontekstinio ugdymo sistemos pamatinės vertybės yra dėkingumas, pasitikėjimas, atkaklumas, bendradarbiavimas, smalsumas, kūrybiškumas, empatija, entuziazmas, savarankiškumas, nuoširdumas, pagarba ir tolerancija.

Vaikams augant susitelkiame į kūrybiškumą, jautrumą, pagarbą, tvirtumą ir drąsą – jos iš tiesų apima prieš tai buvusias vertybes, tačiau jau yra aktyviai, sąmoningai ir giliai integruojamos į kasdienį ugdymo(si) procesą.

Nuolat saugiai išstumdami vaikus iš komforto zonos į vertybinio vertinimo reikalaujančias situacijas, sutvirtiname vertybinį stuburą ir brandiname juos kaip asmenybes, todėl charakterio ir vertybinis ugdymas vyksta analizuojant patirtį, konkrečias situacijas ir integruojant jas į ugdymo programą.

Klausimai yra kertinis ugdymo(si) proceso akmuo, todėl kontekstinio ugdymo programa moko vaikus klausti – tai gebėjimas, kurio nauda neišmatuojama.

Kontekstinio ugdymo programa skatina vaikus prisiimti atsakomybę už savo ugdymo(si) procesą. Vadinasi, mes skatiname ne tik gebėjimą kalbėti, bet ir klausyti, įsiklausyti.

Vaikai natūraliai daug klausinėja: maži smalsauja „kas čia?“, ūgtelėję domisi „kodėl?“, o vyresnieji teiraujasi „kam to reikia?“

Gebėjimas klausti moko vaiką kritiškai mąstyti, didina jo savivertę, ugdo socioemocinius gebėjimus, moko klausyti, įsigilinti, spręsti problemas ir vengti stereotipų, kritiškai ir racionaliai reaguoti į kylančius sunkumus, nebijoti klaidų ir iš jų pasimokyti. Vaikas auga it mokslininkas, kuris aklai nepriima jokios tiesos, o vadovaujasi mokslinio tyrimo metodologija.

Žmogus gimsta turėdamas begalinį norą pažinti supantį pasaulį. Įgimtas smalsumas skatina vaikus ne tik klausti, bet ir ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Taigi pasaulio pažinimas, kurio variklis yra smalsumas, leidžia ne tik optimizuoti ugdymo(si) procesą, bet ir padaryti jį įsimintiną vaikams.

Pasaulio pažinimas – ugdymo ašis, į kurią paprasta integruoti tiksliuosius mokslus, kalbą, kitas disciplinas, nes atsakomas pagrindinis klausimas: kodėl man svarbu tai žinoti. Net jeigu nereikės įgūdžių ir gebėjimų, kad visa, kas išmokta, būtų pritaikyta realiame gyvenime, šios žinios pasitarnaus, kad būtų įgytas bendras supratimas apie tai, kaip ir kodėl funkcionuoja mus supantis pasaulis.

Mokymasis ne tik ugdymo įstaigoje, bet ir už jos ribų, realiai parodant vaikams, kaip pasaulyje viskas susiję ir kur žinios yra pritaikomos praktiškai.

Kontekstinio ugdymo sistema gali būti įgyvendinama pasitelkus kontekstinio ugdymo programą, kuri turi keturias kertines ugdymo kryptis:

-socioemocinį ugdymą;

-gamtamokslinį ugdymą;

-matematinį-technologinį ugdymą;

-raštingumo ugdymą.

Teminio patyriminio ugdymo metu vaikai analizuoja kiekvieną temą remdamiesi šiomis pamatinėmis kolonomis.

Siekiant užtikrinti tęstinumą, kiekvienais metais išskirtinis dėmesys skiriamas vienam iš šių atskaitos taškų – taip vaikas per visus ugdymo metus išsamiai susipažįsta su kontekstinio ugdymo programa.

Ugdymo procesas susitelkia į temą ir išsiaiškinamą, ką vaikas jau moka ir geba. Vadovaujantis L. Vygotskio artimiausios raidos zonos samprata, vaikui duodamos tokios užduotys, kurių jis savarankiškai negebėtų atlikti, bet įveikia padedamas pedagogo – taip gilinamos ir plečiamos vaiko žinios, gebėjimai. Vėliau su vaikais reflektuojama, aptariama, kas sužinota ir pastebėta, o galiausiai tai, ką vaikas išmoko ir sužinojo, pritaikoma ir panaudojama naujoms žinioms bei gebėjimams įgyti.